Kada kreiptis pagalbos
Vaikams, kaip ir suaugusiems, būna visko. Augdami mokosi suprasti save, savo jausmus, kurti santykius, spręsti problemas. Liūdesys, pyktis, baimė, nerimas ar nusivylimas yra natūrali gyvenimo dalis. Ne kiekvienas sunkesnis laikotarpis reiškia, kad vaikui reikalinga psichologo pagalba. Tačiau kartais sunkumai užsitęsia, stiprėja arba pradeda trukdyti gyventi įprastą gyvenimą. Tuomet vien tėvų palaikymo gali nebeužtekti. Gali būti naudinga pasikalbėti su vaikų-paauglių psichologu.
Į ką atkreipti dėmesį
Kiekvienas vaikas yra skirtingas. Todėl svarbu žiūrėti ne tik į vieną konkretų požymį, bet ir į tai, kas pasikeitė ir kiek tai trunka.
Pagalbos gali prireikti, jei vaikas:
- dažnai būna liūdnas, nerimastingas, irzlus ar labai jautrus
- dažnai pyksta, patiria stiprius pykčio protrūkius arba sunkiai valdo savo emocijas
- tapo uždaresnis, atsitraukė nuo šeimos ar draugų
- nebenori užsiimti veikla, kuri anksčiau patiko
- patiria baimių ar nerimo, kurie trukdo kasdieniam gyvenimui
- sunkiai prisitaiko ar nenori eiti į ugdymo įstaigą
- susiduria su mokymosi ar dėmesio sutelkimo sunkumais
- staiga pradėjo prasčiau mokytis
- sunkiau sutaria su bendraamžiais, broliais, seserimis ar tėvais/globėjais
- pradėjo prasčiau miegoti, dažnai sapnuoja košmarus
- pasikeitė valgymo įpročiai
- dažnai skundžiasi galvos, pilvo ar kitais skausmais, nors medicininės priežasties nerandama
- patiria šlapinimosi ar tuštinimosi sunkumų.
O jei tai paauglys?
Paauglystė – didelių pokyčių metas. Paauglys gali norėti daugiau privatumo, būti jautresnis ar dažniau nesutikti su tėvais. Tai savaime dar nereiškia, kad reikalinga psichologo pagalba.
Tačiau verta sunerimti, jei paauglys ilgą laiką:
- atsiriboja nuo šeimos ir draugų
- jaučiasi labai liūdnas, vienišas ar nerimastingas
- sunkiai valdo pyktį ar kitas emocijas
- nebenori lankyti mokyklos
- praranda susidomėjimą tuo, kas anksčiau buvo svarbu
- labai nepasitiki savimi
- nuolat jaučiasi pavargęs
- turi miego ar valgymo sunkumų
- daug laiko praleidžia internete ir sunkiai nuo jo atsitraukia
- pradeda vartoti alkoholį, narkotines ar kitas žalingas medžiagas
- kalba apie savęs žalojimą, mirtį ar nenorą gyventi
Jei kyla minčių apie savęs žalojimą ar savižudybę, reikėtų pagalbos ieškoti nedelsiant.
Kai „ištinka gyvenimas“
Kartais vaikui ar paaugliui sunku ne jo paties, o dėl to, kas vyksta aplink jį.
Net jei apie tai nekalba, jam gali būti sunku:
- tėvų skyrybos
- artimo žmogaus, draugo ar augintinio netektis
- persikraustymas
- ugdymo įstaigos pakeitimas
- patyčios
- patirta prievarta ar kita traumuojanti patirtis
- paties ar artimo žmogaus liga
- kitas svarbus ir stipriai paveikęs įvykis.
Tokiais atvejais psichologas gali padėti vaikui suprasti savo jausmus ir išbūti sunkų laikotarpį.
+ Pagalbos gali prireikti ir tėvams
Kartais tėvai kreipiasi ne todėl, kad žino, kokia yra problema, o todėl, kad jaučia nerimą.
- „Nežinau, kas vyksta su mano vaiku“
- „Mes nebesusikalbame“
- „Nežinau, kaip į tai reaguoti“
- „Gal aš kažką darau ne taip?“
Tokie klausimai yra pakankama priežastis pasikalbėti su specialistu. Į vaikų-paauglių psichologą galima kreiptis ir tada, kai tiesiog nežinia ką daryti dėl auklėjimo, santykių šeimoje, vaiko elgesio, ribų nustatymo ar kitų kasdienių situacijų.
Kartais pokalbis su specialistu padeda geriau suprasti vaiką ar paauglį, pamatyti situaciją iš šono ir atrasti tai, kas gali veikti būtent jūsų šeimoje.
Nuo ko pradėti?
Jei abejojate, galite tiesiog pasitarti.
Pirmo pokalbio metu galima kartu pasitarti, kokios pagalbos šiuo metu labiausiai reikia.
Prašyti pagalbos nėra silpnumo ženklas.
Kartais tai tiesiog būdas nepalikti vaiko ar paauglio vieno su tuo, kas jam per sunku.