Vaikas pyksta. Ką daryti?

Skaitmeninės karuselės mėgėjams šiam tekstui ir jo atskiroms dalims, perskaityti, reikės kantrybės, taip kaip ir reikia kantrybės kartu su vaiku mokytis priimti pykti ir padėti nusiraminti.

Pyktis tai natūralus jausmas. Visi mes pykstame. Pykčio diapazonas labai platus – nuo lengvo nepasitenkinimo iki aršaus įsiūčio. Pyktis turi daug energijos, todėl kaip pykstame, jaučiamės labai energingi. Pykčio energija skatina veikti. Vaikai supykę šios energijos pagalba bando jėga keisti pasaulį į geresnį. Vaikas pykdamas savo elgesiu gali rodyti priešiškumą, agresiją, nepaklusnumą, piktžodžiavimą, impulsyvų elgesį, užsispyrimą ir pan.. Tačiau pykčio emocija vis dar atrodo socialiai nepriimtina ir tą pyktį stengiamasi nuslopinti. Nuslopintas pyktis vis tiek yra pyktis, ir jo energija veikia pražūtingai. Kai jausmai nepripažįstami, nepripažįstamas ir pats vaikas. Vaikas jaučiasi atstumtas.
Todėl pirmiausia, reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokyti tą pykti išlieti tinkamais būdais. Todėl norint tinkamai padėti vaikui yra svarbu:

Pykčio anatomija

Pyktis apibūdinamas, kaip nepasitenkinimo, priešiškumo jausmas, kylantis dėl realios ar įsivaizduojamos neteisybės ar skriaudos. Tai natūrali ir būtina emocija tiesiogiai susijusi su išlikimo instinktu bei reakcija į stresą, kuri pirmiausia pasireiškia fiziologinėmis reakcijomis (Kovoti-Sustingti-Bėgti).

Dėl visko „kaltos“ smegenys

Garsus psichiatras dr. D. J. Siegel sugalvojo, kad naudojantis savo plaštaką kaip smegenų modeliu, galima  paprastai paaiškinti galvos smegenų veikimą.

  1. J. Siegel pasiūlė padalinti visas galvos smegenis į tris pagrindines dalis:

Smegenų kamienas – evoliuciškai seniausia galvos smegenų dalis, kuri atsako už gyvybines funkcijas.

Limbinė sistema – susijusi su emocijomis (baime, pykčiu, agresija) ir poreikiais (mitybos, lytiniais).

Smegenų žievė – svarbiausias kūno valdymo ir informacijos apdorojimo centras.

Dabar su savo plaštaka sukurkime mažą smegenų modelį:

  1. nykštį sulenkime ir prispauskime prie delno vidurio;
  2. tada surieskime likusius pirštus virš nykščio beveik jį paslėpdami.
D. J. Siegel anatominis smegenų modelis (paimta iš www.mamoszurnalas.lt)

Taigi plaštakos viršus vaizduoja smegenų žievę, o paslėptas nykštys ir delnas – limbinę sistemą, kuri yra giliai galvos smegenų viduje. Mūsų riešas, kaip smegenų kamienas, kuris susijungia su nugaros smegenimis. Na o žmogaus veidas įsivaizduokime, kad yra ties vidurinių pirštų krumpliais.

Smegenų žievė, tiksliau kaktinė smegenų žievės sritis, yra tiesiogiai atsakinga už savireguliaciją: už planavimą, impulsų kontrolę, samprotavimus ir priėmimą tinkamų sprendimų.

Limbinė sistema, į riestą spurgą panašus nervinių struktūrų derinys, kuris kartu su smegenų kamienu yra atsakingos už streso reakciją, kai organizmas patiria grėsmės jausmą.

Smegenų kamienas, evoliuciškai yra pati seniausia centrinė galvos smegenų dalis, kuri prasideda ten kur sustorėjusios nugaros smegenys įeina į kaukolę. Tai žemiausia smegenų dalis, kuri dar kartais vadinama roplių smegenimis.

Streso metu žemesnės smegenų dalys t. y. smegenų kamienas, perima kontrolę iš aukštesnių smegenų funkcijų – smegenų žievės. Kontrolės perėmimas vyksta todėl, kad ištikus grėsmei, būtina reaguoti žaibiškai. Limbinė sistema veikdama kartu su smegenų kamienu valdo viso kūno mobilizaciją ir streso reakciją, nustatydama, ar mes pasirinksime kovoti, bėgti ar sustingti. Streso metu, kai mes esame išgyvenimo būsenoje, šios smegenų dalys perima vadovavimą iš aukštesniųjų smegenų dalių, nepriklausomai koks streso reakcijos būdas bus parinktas, kovoti-bėgti-sustingti.

Intensyvaus streso metu ryšys tarp aukštesniųjų smegenų žievėje esančių funkcijų ir žemesniųjų smegenų dalių kamieno ir limbinės sistemos yra labai silpnas. Tuomet vaikas reaguoja instinktyviai (pvz. rėkia, meta, spiria ar trenkia) ir tampa sudėtinga, ar net visiškai neįmanoma būti supratingu (pvz. kad kitam skauda) ar atviru pasiūlymams (pvz. „nusiramink“).

Kad tai pajustumėte, grįžkime prie plaštakos smegenų modelio. Smegenų žievę reprezentuoja keturi viduriniai pirštai. Tiesiog juos pakelkite, tai vaizdingai parodo, kaip smegenų žievė tarsi atsiskiria ir nebedalyvauja stresinės situacijos valdyme.

Dabar jau žinote, kaip veikia pyktis, tad galite imti ir kartu su savo vaiku mokytis geriau jį reguliuoti.

Pykčio valdymas

Vaikai negimsta turėdami pykčio ar streso valdymo įgūdžių, jie to mokosi augdami. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma. Kai liepiame vaikui tuoj pat pabaigti pykčio sukeltą elgesį, iš tikrųjų tik padidiname stresą. Mes užduodame itin sunkią užduotį, kurios vaikas dar neturi gebėjimų atlikti, visiškai nepadedami, o kaip tik – prisidėdami prie spaudimo. Kai padedame savo vaikui išbūti, sureguliuoti intensyvius jausmus, mes tarsi statome tiltą nuo impulsyvios reakcijos, link geresnės emocijų reguliacijos, racionalių sprendimų priėmimo ir elgesio kontrolės. Todėl labai svarbu pirmiausia tėvams gebėti pastebėti ir paskui mokyti vaiką pastebėti savo pyktį anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Štai keletas pagrindinių strategijų, kaip saugiai reaguoti į vaiko pyktį ir agresiją:

Praktikuokite prevenciją: suvokite, kaip vaikas pyktį išreiškė iki šiol ir padėkite vaikui nustatyti pykčio priežastis ir parengti strategijas, kaip išvengti arba aktyviai valdyti šiuos veiksnius. Padėti vaikui suvokti savo pyktį, jį atpažinti (Aš esu piktas). Skatinkite atvirą bendravimą apie jausmus ir rūpesčius. Kai pastebite, kad vaikas pradeda pykti, perspėkite jį, kad gali būti sunku suvaldyti savo emocijas ir pasiūlykite kaip jas tinkamai išreikšti: ,,Tu gali pykti, bet negali muštis“, „Kai supyksti gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti“ arba „Gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį“.

Išlikite ramūs: suaugusiesiems labai svarbu išlikti ramiems, kai susiduria su intensyviomis vaiko emocijomis. Reagavimas į vaiko pyktį su empatija, supratimu ir parama, gali padėti vaikui išmokti reikšti ir valdyti savo emocijas tinkamais būdais. Reagavimas su pykčiu ar nusivylimu gali dar labiau paaštrinti situaciją. Giliai įkvėpkite ir priminkite sau, kad jūsų vaidmuo yra padėti vaikui valdyti savo emocijas.

Patvirtinkite jausmus: pripažinkite vaiko jausmus be sprendimo. Priimkite vaiko pyktį, nes pyktis yra įprastas jausmas, kurį visi kartais jaučiame (Pykti yra normalu). Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: ,,Nesinervuok“, ,,Nepyk“, ,,Nesielk kaip mažas vaikas“, ,,Nesijaudink, viskas bus gerai“. Kai taip sakote vaikas girdi: ,,Mano jausmai negeri“, „Suaugęs nesupranta, kaip tai svarbu“, ,,Mama galvoja, kad aš blogas“. Nereikia ir negalima pildyti kiekvieno vaiko noro, bet juos reikia išgirsti ir parodyti vaikui, kad jį girdite ir suprantate. Leiskite jam suprasti, kad gerai jaustis piktam ar nusiminusiam, tačiau taip pat pabrėžkite, kad yra tinkamų būdų išreikšti šias emocijas. Tai ne tik skatina emocinę gerovę, bet ir suteikia vaikui vertingų įgūdžių, kaip įveikti iššūkius ateityje.

Nustatykite ribas: aiškiai nurodykite elgesio ribas, išlikdami tvirti ir nuoseklūs. Leiskite vaikui suprasti, kas yra priimtina ir kas nepriimtina, kalbant apie savo pykčio išreiškimą. Venkite baudžiančios ar gėdinančios kalbos.

Suteikite erdvės: kartais vaikams reikia vietos, kad nusiramintų, kai jaučiasi priblokšti. Pasiūlykite ramią vietą, kur jie galėtų atsivėsinti ir prireikus susitvardyti savo emocijas.

Mokykite susidorojimo įgūdžių: kai vaikas nusiramina, tada su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas. Padėkite vaikui sukurti sveikas įveikos strategijas, kaip valdyti pyktį ir nusivylimą. Rodyti naujus priimtinus pykčio raiškos būdus (Vaikus mokome savo elgesiu, o ne žodžiais).

Arba padėti ir leisti vaikui pačiam pasirinkti, kaip išreikšti pyktį. Tai gali apimti gilaus kvėpavimo pratimus, skaičiavimą iki dešimties arba teigiamą kalbėjimą apie save.

Naudokite teigiamą pastiprinimą: pagirkite vaiką, kai jis tinkamai valdo savo pyktį arba konstruktyviai išreiškia savo emocijas. Teigiamas pastiprinimas gali paskatinti vaiką ateityje naudoti šiuos įgūdžius.

Jei vaiko pyktis ir agresija yra nuolatiniai arba stiprūs, kreipkitės į profesionalią pagalbą. Tuomet specialistas dirba su vaiku ir su šeima, kad išspręstų pagrindines problemas.